Nihonjin

Japonų kalbos fonetinė sistema

Japonų kalba priskiriama Altajaus kalbų grupei, tačiau artimesnio ryšio su kaimyninėmis kinų ir korėjiečių kalbomis ryšio beveik neturi, išskyrus tą, kad naudoja tuos pačius hieroglifus. Japonų kalba yra skiemeninė. Jos pagrindą sudaro atviras skiemuo, t.y. balsis, priebalsis ir balsis, pusbalsis n. Atsižvelgiant į šią savybę buvo sudaryta japoniška fonetinė abėcėlė Gojuon. Ji yra 2 tipų: hiragana – japoniškos ir kinietiškos kilmės žodžiams užrašyti ir katakana - tarptautinės kilmės žodžiams užrašyti. Japonų kalba turi 5 balsius, kuriuos galima tarti trumpai ir ilgai, t.y. skiemuo gali būti ilgas arba trumpas. Kalba visiškai neturi kai kurių garsų- pvz. L (verčiama į R), skiemenų VI, VU, VE, VO (verčiami į BI, BU , BE, BO) ir kai kurių kitų.

Gramatika. Lyginant su kitomis kalbomis galima sakyti, kad kalba neturi aiškiai išreikštų gramatinių kategorijų. Jos reiškiamos prie žoddžio pridedant tam tikrą reikšminį formantą arba gramatinę kategoriją apsprendžia kontekstas, sakinio sandara ar pagalbiniai veiksmažodžiai.

Hieroglifai

Hieroglifas yra ideografinis ženklas. Šiuo metu juos vartoja Japonija, Korėja, Kinija, Filipinai, Taivanis, Šiaurės Vietnamas. Sukurti Kinijoje apytiksliai prieš 4000 m. Pradžioje naudoti šventyklose kaip maginiai ženklai. Pirmieji ženklai – aukojimo vietose ant elnio mentikaulių. Po to bronziniuose daiktuose ir akmenyse, dar vėliau ant šilko. Formuodamiesi perėjo tris stadijas – piktogramų, kada buvo piešiami konkretūs stilizuoti daiktai, objektai ( medis, saulė, kalnas). Antroji stadija - ideogramos ( skaičiai). Trečioji stadija – iš piktogramų ir ideogramų jungimo būdu sudaryti hieroglifai. Sudarymo principai: pikt+pikt (medis/miškas); ideo+ideo (akis + stovėti = stėbėti); pick+ideo (80% visų hierogl). Hieroglifai užrašomi 10-čia pagrindinių stilių, bet yra ir keletas papildomų. Kinijoje Chin dinastijos laikais visi hieroglifai buvo sistematizuoti ir standartizuoti (turi tilpti į kvadratą). Į žodynus pradėti rašyti pagal brūkšnelių skaičių ir 5 gamtamokslinės filosofijos elementus (vanduo, ugnis, eteris, metalas, žemė). Į Japoniją pateko šeštame amžiuje ir buvo pritaikyti japonų kalbai. Pasiėmus reikšmę ir formą buvo paimtas ir kinietiškasis tarimas, pritaikytas prie japonų kalbos fonetikos. Taip Japonijoje atsirado dviejų tipų žodynai - Wago (japoniškų žodžių) ir Kango (kinietiškos kilmės žodžių). Japonijoje skiriami 2 skaitymo būdai: On (kinietiškasis) ir Kun (japoniškasis). Japonas, baigdamas mokyklą, turi būti įsisavinęs 1945 hieroglifus.

Interesting^^
so jei japonas baiges mokykla moka 1900+ kanji..o as pagal ideja turiu moketi 500 tai as daug moku gaunasi xD

PASTEBEJIMAS!!!
hieroglifai yra tik egipte!!

Japonų raštas, priskiriamas ideografiniam-skiemeniniam tipui, gali būti laikomas vienu komplikuočiausių pasaulio raštų, kadangi čia ne tik naudojamos trys atskiros sistemos (kandži, hiragana ir katakana), kurių vartojimo ribos nėra tiksliai apibrėžtos, bet ir pačios ideogramos turi komplikuotą dviejų tarimų (on-yomi ir kun yomi) sistemą