Japonijos kultūra

Yoshi Pir. 09 10, 2007 6:52 pm

JAPONIJOS KULTŪRA

Jomon periodas
(nuo seniausių laikų iki 300 m. pr. Kr.)

Pirmojoje periodo pusėje (apytiksliai iki 13000 m. pr. Kr.) Japonija buvo žemyno dalis ir gyventojai laisvai migravo po šias teritorijas medžiodami elnius. Apie 13000 m.pr. Kr. pakyla vandenyno lygis, dalis teritorijos atsiduria po vandeniu ir atsiranda Japonijos salos. Apie 10000 m. pr. Kr. į salas pradeda keltis būsimųjų japonų protėvių gentys. Kėlėsi 4 keliais: Per Kurilų salas iš Sibiro atsikėlė ainu gentys ir apsigyveno Hokkaido saloje bei Honšiu salos šiaurinėje dalyje.. Pagrindiniai bruožai – žemas ūgis, kvadratinė veido forma, žymus kūno plaukuotumas. Ši gentis kildina save iš lokio giminės ir tiki į lokio totemą. Jų aprangos, namų apyvokos daiktų puošyba bei spalvinė gama labai artima Sibiro čiukčių gentims. Antrasis kelias - per Korėją iš Mongolijos stepių atsikrausčiusios mongoloidų gentys. Pagrindiniai bruožai – stambaus kūno sudėjimo, sąlyginai aukšti, kvadratinės veido formos, siaurų akių, juodų plaukų. Apsigyvena centrinės Japonijos teritorijose. Trečiuoju keliu iš Pietų Kinijos pakrančių atsikelia kinietiškojo archetipo žmonės – sąlyginai žemo ūgio, smulkaus apvalaus veido, juodų plaukų, beveik neplinkantys. Įsikuria centrinėse teritorijose.Ketvirtasis kelias - iš Okeanijos ir filipinų salyno žvejų gentys, apsigyvenusios daugiausia rytinėse didžiųjų salų dalyse.
Visu Jomon laikotarpiu vyksta gyventojų tarpusavio asimiliacija, kuriasi gimininės bendruomenės. Valdo moterys, todėl valdymo forma yra matriarchatas. Gimininė bendruomenė susideda iš atskirų šeimų, kurios gyvena būste, vadinamame tateana (stovinti skylė) ir talpinančiame iki 30 žmonių. Antroji periodo pusė pasižymi įvairia ir turtinga keramika. Išsiskiria dogu statulėlė, simbolizuojanti moterį-motiną, giminės vadę bei rankomis lipdyti (žiedimo ratas dar nežinomas) indai maistui gaminti ir produktams saugoti. Pastarieji puošiami stilizuotomis liepsnų formomis. Keramika naudojama ir laidojimo apeigose – genčių vadai laidojami keramikinėse kapsulėse, kurios simbolizuoja moters gimdą. Kapsulės vidus buvo išdažomas rauduona spalva, o mirusysis guldomas naujagimio poza.
Antroje periodo pusėje atsiranda sėslios žemdirbystės užuomazgų Hokkaido saloje ir Honšiu salos centrinėje dalyje. Daugiausia auginami grikiai.

Yayoi periodas
(300 m. pr. Kr. – 300 m. po Kr.)

Suintensyvėjo gyventojų persikėlimas iš Kinijos ir Korėjos. Atvykėliai atsivežė ryžius ir jų auginimo technologijas. Pradedami rengti drėkinamieji kanalai ir vandens nubėgimo sistemos, pilami pylimai, skirti apsaugoti laukus nuo potvynių, vedamos naujos ryžių veislės, tinkančios augti šio klimato zonoje. Ekonomiškai stiprėja gimininės bendruomenės (Yamatai, Ezo (Honšiu), Ainu (Hokkaido), Izumo (Šikoku), Tenson, Kumaso (Kušiu) ir atsiranda pirmieji įstatymai, daugiausiai reglamentuojantys naudojimąsi žeme.
Korėjiečiai atveža ir bronzos apdorojimo technologijas. Gaminami ginklai, perlydomos kinietiškos ietys. Liejami bronziniai veidrodžiai (saulės ženklas), kurie naudojami religiniams tikslams ir yra valdžios simbolis. Išsiskiria varpai dotaku, kaip auka kalnų dievams. Žyniai, kaip valdžios atstovai pradeda nešioti magatama, lenktus karolius iš brangiųjų akmenų. Keičiasi keramikos formos ir dekoravimo tradicija, nes įvežamas žiedimo ratas. Dabar daugiau dėmesio kreipiama į indo formą ir spalvą, o ne į dekorą. Taip pat įvežami arkliai, šilkmedžio krūmai ir šilkverpiai, atsiranda šilko audimo tradicija.
Aktyviai plėtojami ryšiai su Kinija. Iš Kinijos įvežama žaliava bronzos gamybai, vystomi prekybiniai ryšiai.

Yamato periodas
(300 – 710 m.)

Periodas dalinamas į du smulkesnius laikotarpius – kofun ir Asuka.
Kofun arba pilkapių laikotarpis įvardijamas tarp 300 – 593 m. Tuo metu labai sustiprėja Yamatai gimininė bendruomenė, kuri nuolatinių kovų dėl žemių metu pajungia didžiules teritorijas, kuriose renka duoklę, deda lažą. Susikuria stipri centralizuota valdymo institucija ir atsiranda stipri Yamato valstybė. Valdant princesei Himiko, šalis skelbia karą Korėjai ir ją nugali. Kaip kontribuciją Korėjos valdovai kasmet turi į Yamato valstybę atplukdyti po 800 laivų su geležies rūda. Taip į Japoniją ateina geležies apdirbimo technologijos. Yamato valdovai kviečia į šalį geležį apdirbti mokančius korėjiečių meistrus, duoda jiems žemes savo veiklai vystyti. Taip susiformuoja Nanivos kultūra. Nanivos kultūra sąlygojo iš principo naują namų statybos būdą, išplėtojo šilko gamybą, tapybą ant šilko, širmų dekoravimą, lako dirbinių gamybą. Labai ištobulėjo geležinių ginklų gamyba. Sustiprėja įvairios amatininkų artelės.
Po princesės Himiko mirties valdžia paėmė jos brolis ir palaipsniui įsitvirtino patriarchatas. Uždraudžiama gyvos aukos tradicija laidojimo apeigose. Ją keičia skulptūra haniwa , vaizduojanti valdovo aplinkos žmones bei daiktus. Didikai laidojami pilkapiuose, ant kurių viršaus ir būdavo sustatomos hanivos.
Yamato valstybės viduje išsiskiria 2 galingos bendruomenės: Soga (iš karių, gerai apmokytų ir ginkluotų) ir Mononobe (iš pašauktinių). Soga po truputį gauna visą valdžią ir įvykdo reformą Kabane, kuri įteisina 2-jų rangų sistemą: Žemesniųjų (apskrities virsininkai / kaimo seniūnai) ir Aukštesniųjų (valdovų rūmų valdininkai). Šalis suskirstoma į 120 provincijų po 10 smulkių administracinių. vienetų. Valdovo dvaras nuo jų imdavo duoklę. 587m. mūšį dėl valdžios laimi Soga ir užvaldo Yamato.
552 m. Korėjos valdovai Yamato šalies valdovei padovanoja Budos statulą ir sutrų rinkinį. Tai laikoma oficialia budizmo atėjimo data, o tuo pačiu ir kinietiškųjų hieroglifų įteisinimu oficialioje valstybės raštų kalboje.
Asuka laikotarpis siejamas su princesės Suiko valdymo pradžia (593 m. ). kuri vėliau valdymą perduoda savo regentui princui Shotoku . Jis įvedė 6 rangu valdžios sistemą (rangai skiriami pagal drabužiu spalvą), stiprino imperatoriaus liniją, ėmėsi teisinės reformos ir įvedė pirmąją konstituciją. Kaip valstybės religija labai sustiprėja budizmas – statomos šventyklos, išplečiamas vienuolynų tinklas.

Yoshi Pir. 09 10, 2007 6:53 pm

Nara periodas
(710 – 794 m.)

710 m. Naroje nusižiūrėjus į Kinijos Tang dinastijos sostinę Chang’an įkuriama Japonijos sostinė Heijokyo. Šiuo laikotarpiu ryški kultūrinė ir technologinė Kinijos įtaka. Budizmas ir Konfucijaus mokymas įgauna didelę politinę galią, budistų šventyklos statomos sostinėje ir kiekvienoje provincijoje. Griežtai centralizuojama mokesčių administravimo, žemės priklausomybės sistemos. 752 m. užbaigiama statyti Didžiojo Budos statula Todaiji.
Pasirodo pirmoji japonų kalba parašyta knyga - 712 m. Kojiki. Tai mitų, legendų rinkinys, sudarytas imperatoriaus dvaro didiko O-no Yasumaro, kuriame pasakojama apie pasaulio atsiradimą ir vystymąsi. Kūrinys sudarytas iš dviejų dalių – mitologinės pasaulio raidos iki pirmojo imperatoriaus Jimmu ir istorinės dalies, kurioje aprašomi konkretūs istoriniai įvykiai ir kuri dalinama į dvi smulkesnes dalis – laikotarpį nuo pirmojo imperatoriau iki 5 a. ir nuo 5 a. iki imperatoriaus Suiko valdymo pabaigos (628 m.). Proza parašytame tekste yra virš 100 liaudies dainų, vadinamų vienu vardu – monogatari-no uta. Jos pasižymi paralelizmų gausa, ritminiais pakartojimais, palyginimais, nuolatiniais epitetais, yra žaidimo elementų. Žanriniui požiūriu skiriamos ilgosios dainos (nagauta). Tai neriboto ilgio dainos. Kitas žanras – sedoka – yra 6 eilučių liaudies daina, kurių daugiausia užrašyta iš rytinių provincijų. Populiariausias žanras – tanka – 5 eilučių daina. Šio žanro dainų Kojiki tekste yra daugiausia. Ketvirtasis žanras – trumpoji daina (katauta). Visiems žanrams būdinga savybė – pasikartojantis 5 – 7 skiemenų metras, tačiau daug kur jis palaidas, nenusistovėjęs, atsitiktinis. Dainų tematika apima meilės, medžioklės, pokylių, apeiginių ritualų temas. Nėra karo dainų.
Kitas veikalas - Fudoki (713 m.) yra istorinis, geografinis ir etnografinis kūrinys, kuriame surinkti imperatoriaus vietininkų provincijose užrašytti duomenys apie tos vietovės papročius, verslus, vietovių pavadinimus ir jų vardų kilmę, augalus ir gyvūnus. Tekste yra ir mitologinių legendų bei pasakų, kurių siužetai vėliau bus panaudoti No teatro repertuare ir lyrikoje.
Nihonshoki (Nihongi) – 720 m. kinų kalba parašytas veikalas, kuris laikomas oficialiu istoriografiniu veikalu, aprašančiu laikotarpį nuo pirmojo imperatoriaus valdymo laikų iki imperatoriaus Jito valdymo pabaigos 696 m.
Manyoshū (759 m.) pirmoji japonų poezijos antologija. Sudarė imperatoriaus rūmų didikas poetas Otomo Yakamochi. Sudaro 20 knygų, kuriose yra daugiau nei 500 autorių sukurti poetiniai tekstai ir liaudies dainų pavyzdžiai. Tekstai surinkti iš vietininkų ataskaitų, keliaujančių atlikėjų repertuarų bei poetinių turnyrų metu sukurtų tekstų. Labai vertinami liaudies poezijos tekstai iš rytinių provincijų, nes yra užrašyti tarmiškai ir literatūriškai apdoroti mažiausiai. Jų nebėra vėlesniuose poezijos rinkiniuose. Rinkinyje yra 4516 poetinių tekstų, iš kurių mažiausiai užrašyta sedoka (57), tai rodo , kad žanras nepopuliarus ir nykstantis. 265 tekstai yra nagauta (ilgosios dainos). Daugiausia yra tanka (4194) tekstų, otai rodo, kad šis žanras yra ir bus vienas iš populiariausių. Manyoshū rinkinio tanka jau artima klasikinei tankai. Nusistovi pastovus skiemenų skaičius eilutėse (5-7-5-7-7). Skirtingai nuo klasikinės tankos dar įvairuoja paskutinės eilutės skiemenų skaičius ir nenusistovėjusi cezūros vieta. Vyraujanti tematika: mondo (dialogai apie meilę, susitikimą, išsiskyrimą); banka (liūdesio dainos, senosios sostinės ilgesys); zoka (kelionių, medžioklės dainos). Įtvirtinamas poezijos sezoniškumas, kada kiekvienas kūrinys priskiriamas konkrečiam sezonui ir tekste turi būti sezoninis žodis kigo (sakura - pavasario simb.; lietus – vasara, klevas – ruduo, slyvos žiedai – žiemos pabaiga). Dažnai vartojamos dvi poetinės priemonės - makura kotoba arba pastovus įvaizdis, nusakantis tam tikrą daiktą ar reiškinį, gamtos objektą ( kami-no kaze: “dievų vėjas” - Ise šventykla), ir kake kotoba arba žaidimas vienodai skambančiais žodžiais (matsu – pušis arba laukti).
Garsiausi autoriai: Kakinomoto Hitomaro (7 a. pab.- 8 a. pr.) - kūrė nagautas, kuriose aukštino šalies gamtos grožį, ryškus susimąstymas apie gyvenimo laikinumą, šlovinama meilė moteriai.; Yamabe Akahito (8 a. pirm. pusė) kūrė nagautas ir tankas, pasižyminčias labai paprasta, bet poetiška kalba, lakoniškumu, laikomas žymiausiu peizažinės lyrikos atstovu; Yamanoe Okura (659 – 733 m.)- raše kinų kalba, filosofinės lyrikos pradininkas, tankose ryški budizmo filosofijos įtaka; Otomo Tabito (655-731 m.) - satyrinės poezijos pradininkas, juokęsis iš šventikų ir vienuolių bei šlovinęs vyną; Otomo Yakamochi (718 – 785 m.) – rinkinio sudarytojas ir alegorinės poezijos pradininkas.

Heian periodas
(794 – 1185 m.)

794 m. sostinė perkeliama į Heian miestą, kuris tam pagal specialų projektą, nusižiūrėtą iš Kinijos sostinės, buvo statomas nuo 784 m. Miestas buvo suskirstytas į atskirus kvartalus, išdėstytus griežta geometrine tvarka. Kiekvienas socialinis sluoksnis (amatininkų, didiku, šventikų) turėjo savo kvartalą. Kiekvienas kvartalas buvo aptvertas aukšta mūrine siena, už kurios vyko gamyba ir prekyba, gyveno žmonės. Pastatai gana žemi (1-2 aukšt.), bet turėjo didelį plotą, daug vidinių kiemelių. Plėtėsi amatai. Suklesti audimas ir medžiagų dažymas bei siuvinėjimas, keičiasi namų statybos principai, kada namai statomi su išardomomis vidinėmis ir dalimi išorinių sienų, suklesti dekoratyvinių širmų tapyba ir tapyba ant šilko, išauga lako dirbinių paklausa. Rūmų didikai stengėsi kopijuoti Kinijos didikų elgesio normas, etikos ir estetikos principus. Baigiamas formuoti nacionalinis drabužis - kimono. To laikotarpio kimono sudarydavo 6-7 chalatai, pagaminti iš brangių medžiagų. Įvedamas kimono sezoniškumas. Spalvos – kanonizuotos. Rūmų aristokratija gyvena prabangiame ir estetizuotame pasaulyje, tačiau nesistengia perdaug gilintis į jo filosofinius pagrindus, viską priima daugiau paviršutiniškai.. Pastebimas ryškus budizmo, konfucizmo ir šintoizmo sinkretizavimasis. 805 m. vienuolis Saicho įkuria Tendai budizmo mokyklą, o 806 m. kitas vienuolis Kūkai – mokyklą Shingon.
Literatūra laikėsi dviejų principų - stengėsi vaizduoti natūralią gyvenimo tėkmę ir perteikti budizmo estetinius ir moralinius principus. Pagrindiniai veikėjai – rūmų damos ir jaunikiai, jų gyvenimo aplinka ir būdas. Pagrindinis gėrėjimosi objektas – moteris. Aplink ją sukasi buitis ir gamta, į kurią žiūrima ne tiesmukiškai, o per poetinę prizmę. Kiekvienas objektas perteikiamas per tam tikrą poetinį kontekstą, sukuriamas filosofinis to priėmimo pagrindas - mono-no-aware principas, suprantamas kaip daiktų žavesys, vidinė darna ir grožis, tam tikra estetinė vertybė. Kiekvienas daiktas turi vidinį grožį, tik kartais jis matomas iš karto, bet dažniausiai būna paslėptas, ji reikia surasti, intuityviai suvokti. Lengviausia pamatyti mono-no-aware moteryje. Moterys nerodė savo jautrumo, slėpė jausmus, todėl vyrams ji buvo kaip estetinio gėrėjimosi objektas, meilė priimama kaip džiaugsmas ir kaip liūdesys. Mono-no aware geriausiai atskleidžia žodis. Žodis eina iš kūrinio į gyvenimą, bet turi būti konkretus, lakoniškas, išgrynintas. Literatūroje nedaug filosofijos, bet pilna jausmingumo, elegancijos, išgryninto skonio. Poezijoje suklesti tankos žanras, kaip aiškiausiai atliepiantis laikmečio tradiciją. Prozoje vyraujančiu žanru tampa monogatari. Šis žanras apima tokius žanrus kaip literatūrinę pasaką, eilėraščių apysakas, nuotykių apysaką, romaną. Ryškiausias literatūrinės pasakos žanro veikalas yra Taketori monogatari. Tai pasaka apie senelį Taketori, kuris gyveno vienas bambukų miške ir vieną dieną rado bambuko kamiene mažą mergaitę, kuri augdama patiria daug vargo, bet likimas susiklosto taip, kad ji tampa princo žmona ir gyvena laimingai. Tai budistinių tiesos doktrinų aiškinimo iliustracija, įprasminanti karmos dėsnio principus (patirsi daug vargo, bet jei būsi doras ir sąžiningas – tai tapsi laimingas). Nuotykių apysakos žanrą reprezentuoja Utsubo monogatari. Tai pasakojimas apie mergaitę Utsubo, kuri augo imperatoriaus dvare. Imperatorius pasiuntė jos šeimą į Kiniją, bet kelyje kilo audra, laivas sudužo, išgyveno tik mergaitė. Ji atsidūrė miške, ten ilgai gyveno, kol ją surado rūmų tarnai ir grąžino į rūmus. Eilėraščių apysakos žanro kūrinys - Ise monogatari, kurį parašė Ariwara Narihira. Tai 125 eilėraščių tanka ciklas, parašytas prozine kalba, kuri perauga į poetinį tekstą. Kiekvienas eil. skiriamas vis kitai moteriai, su kuria buvo susitikęs poetas. Genji monogatari veikalas yra romanas, kurį parašė imperatoriaus rūmų dama Murasaki Shikibu. Tai stambios apimties kūrinys, pasirodęs 1006 – 1010 m., pasakojantis princo Genji gyvenimo istoriją, susidedantis iš 2 dalių (pirmoje pasakojama apie patį Genji, antroje – apie jo sūnų Kaoru). Apie 300 veikėjų. Apima 70 m. laikotarpį. Aprašė žmogaus vidinį grožį, jausmų grynumą. Kaip atskiras žanras susiformuoja literatūriniai dienoraščiai nikki. Pradžioje daugiausiai rašė vyrai, vėliau išpopuliarėjo moterų tarpe. Juose beveik nėra oficialių faktų, datų, įvykių – aprašomi jausmai, daug potekstės ir užuominų. Žymiausi yra Tosa nikki ( autorius Ki-no Tsurayuki) ir Kagero nikki. Imperatoriaus rūmuose vykdavo poetiniai turnyrai utaawase, kurių metu rytų ir vakarų poetų grupės pagal imperatoriaus užduotą temą kurdavo eiles. Apie 1010 – 1012 m. pasirodo naujo žanro zuihitsu arba ese vienas iš žymiausių kūrinių, kurį parašo Sei Shonagon Makura-no soshi. Tai kūrinys, sudarytas iš nedidelės apimties atskirų miniatiūrų, sujungtų į vieną rinkinį. Kiekvienas kūrinėlis turi probleminį pavadinimą, kuris skatina mąstyti patį skaitytoją, nes autorius neduoda atsakymo. Autorius tarsi ieško mažos nereikšmingos detalės, judesio, kurie tampa savotiška prizme ,per kurią stebimas pasaulis ir viskas matoma kitomis spalvomis, viskas įgauna kitą reikšmę. Todėl išvados gali būti visiškai netikėtos. 905 m. pasirodo antroji poezijos antologija Kokinwakashū, kurioje pristatomi paskutinio šimtmečio poetai. Ki-no Tsurayuki šiam rinkiniui parašo įžangą, kurioje bando apžvelgti visą iki tol buvusią japonų poeziją ir lygina ją su klasikine kinų poezija.

Kamakura periodas
(1192 -1333 m.)

Apie 1150-uosius metus prasideda imperatoriaus dvaro žlugimas. Per šaly nuolat vilnyja sukilimai nukreipti prieš imperatoriaus vietininkus, duoklės rinkimą, lažą. Per 40 metų susiformavo sąlygos pertvarkyti valdžią, nes sustiprėja žemvaldžių kasta, kurios vadovais tampa žemių ginkluotų būrių vadai – shogun. Jie jungdavosi į grupes giminės pagrindu ir taip palaipsniui susiformuoja dvi didelės stovyklos: pietų-vakarų grupė, artima imperatoriui ir besilaikanti jo politikos, kuriai vadovavo Tairos giminės shogūnai, ir šiaurės-rytų grupė, vadovaujama Minamoto Yoritomo. Po ilgų tarpusavio kovų valdžią į savo rankas paima Minamoto klanas ir šalis paskelbiama shogūnatu – karinės diktatūros šalimi. Imperatorius tampa tik politiniu šalies simboliu, praktiškai neturinčiu politinių galių, nes šalį valdo shogūnų taryba. Shogūnato pagrindas – samurajai. Tai profesionalūs kariai, išeiviai iš liaudies, kurie negalėjo dirbti žemės. Namus ir žemę tvarkydavo šeima. Kariai vadovavosi etiniu ir moraliniu kario kodeksu Bušido. Jame įtvirtinta ištikimybė imperatoriui, savo tėvams ir vyresniesiems broliams, aukštinama drąsa, didvyriškumas, apsukrumas, kantrybė ir ištvermė, teisingumas ir garbė, paprastumas ir kuklumas. Jei žūsta samurajaus vadas ar šeimininkas, jis privalo atkeršyti skriaudikui. Samurajus be šeimininko buvo vadinamas ronin ir galėjo laisvai keliauti po šalį ir parsisamdyti kokiam kitam šeimininkui. Palaikomi intensyvūs prekybiniai ryšiai su Kinija, prekiaujama ginklais, šilku, porcelianu, vario žaliava ir dirbiniais. Atsiranda japoniškieji piratai wako – samurajai, kurie prarado savo turtą, kurie apiplėšinėja prekybos laivus. Kiekvienoje shogūnų valdomoje žemėje atsiranda daug nedidelių uostų, muitinių, įvedami muito mokesčiai, tiltų ir kelių mokesčiai. Dėl to labai kentėjo valstiečiai. 1274 m. Japoniją puola mongolai totoriai, vadovaujami Kublai chano, tačiau jiems sutrukdo didelis taifūnas. Kublai chanas žygį kartoja 1281 m. su trigubai didesne armija, tačiau ir vėl kilęs taifūnas sunaikina visa jo armiją.
Pagrindinė literatūra - karo kronikos gunki. Žymiausiomis laikoma Haike monogatari – Tairos giminės istorija, apipinta legendomis ir padavimais, hiperbolizuojamos kovos ir didvyrių mirtys. Populiarūs nikki dienoraščiai. 1205 m. pasirodo poezijos rinktinė Shinkokinwakashū, kurioje daug klasikinės poezijos atstovų šalia to laikotarpio žymiausių poetų. Budistų vienuolis Kamo-no Chomei parašo kūrinį Hojoki (Vienutės užrašai), vieną žymiausių zuihitsu žanro kūrinių, kuriame aiškiai išsakoma budistinė orientacija į pasaulio nepastovumą ir laikinumą.
1200 m. vienuoliai Eisai ir Dogen įsteigia zen budizmo pakraipos mokyklas Rinzai ir Soto. 1252 m. pastatoma didžiausia bronzinė Budos statula Kamakuroje (11,5 m. aukščio), o 1253 m. vienuolis Nichiren įsteigia to paties pavadinimo mokyklą.